Sovietų Sąjunga okupuoja Lietuvą
Lietuva Antrojo pasaulinio karo pradžioje
1939 m.rugpjūčio 23 d. Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS Nepuolimo sutartis ir jos slaptieji papildomi protokolai. Praėjus savaitei po šio susitarimo, Hitleris užpuolė ir okupavo dalį Lenkijos. SSRS savo ruožtu užgrobė rytinę Lenkijos valstybės teritoriją. Bėgdami nuo karo į Lietuvą pasitraukė ir buvo internuoti apie 13 500 Lenkijos karių ir apie 2 000 civilių. Sovietų Sąjungai užėmus Lenkijos valdomą Vilniaus kraštą, atsirado bendra Lietuvos ir SSRS siena. Lietuva ir SSRS tapo tiesioginėmis kaimynėmis.
Prieš užpuldama Lenkiją, vokietija Lietuvai siūlė pulti kartu ir atsiimti Vilniaus kraštą. Lietuvoje buvo politikų, palaikiusių šią idėją, bet Vyriausybė griežtai laikėsi neutraliteto ir šio viliojančio pasiūlymo atsisakė. Jeigu Lietuva būtų prisidėjusi prie vokiečių, pasaulio akyse ji taptų agresore.
Sutriuškinusios Lenkiją, SSRS ir Vokietija 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė "Sienų nustatymo ir draugystės sutartį", kurios vienas iš slaptųjų protokolų pakoregavo interesų ribas, nustatytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarimais. Vokietija mainais už Lenkijos teritorijos dalį Lietuvą perdavė Sovietų Sąjungai, o pietvakarinę Suvalkiją pasiliko sau. Šis susitarimas nulėmė Lietuvos okupaciją, nes kitaip valstybės padalyti buvo neįmanoma.
Stalinas siekė pajungti Baltijos šalis, kurios pagal susitarimus su Vokietija pateko į SSRS įtakos sferą. Šiurkščiu spaudimu Sovietų Sąjunga privertė Estiją ir Latviją su ja pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis. Pagal jas Estijoje ir latvijoje buvo įkurdinta SSRS karinių bazių, o į svarbiausius uostus atplaukė karo laivų. 1939 m. rugsėjo pabaigoje, kitą dieną po sutarties su Vokietija pasirašymo, SSRS ir Lietuvai pareiškė norą sudaryti panašią sutartį. Derybų metu, Lietuvos delegacijai buvo atvirai pasakyta apie Vokietijos ir SSRS susitarimą dėl Lietuvos. Stslinas turėjo kozirį - Vilniaus kraštą, kurį užėmė per karą prieš Lenkiją. Sovietų diplomatai grasino Lietuvai atsisakius pasirašyti sutartį Vilnių prijungti prie Baltarusijos. Kokios buvo šios derybos, rodo toks faktas: Stalinas nutraukė J. Urbšio argumentų prieš bazių įkūrimą dėstymą ir pareiškė: "Jūs per daug įrodinėjate". Lietuvos politikai net svarstė galimybę atsisakyti Vilniaus, bet buvo aišku, kad bolševikai sieks savo tikslo nepaisydami nieko. Grėsė karas. Lietuvos vyriausybė nusileido. 1939 m. spalio 10 d. šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė "Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos - Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį". Lietuva tgavo sostinę, bet jos teritorijoje buvo įkurtos SSRS karinės įgulos. Lietuvos politikai ir didelė visuomenės dalis sutarties pasirašymą verino kaip nepriklausomybės saulėlydžio pradžią. Keletą kartų vyko pasitarimai, kuriuose svarstyta, kaip reikėtų elgtis iškilus okupacijos grėsmei. Realiai padaryta buvo labai mažai.
Prieš užpuldama Lenkiją, vokietija Lietuvai siūlė pulti kartu ir atsiimti Vilniaus kraštą. Lietuvoje buvo politikų, palaikiusių šią idėją, bet Vyriausybė griežtai laikėsi neutraliteto ir šio viliojančio pasiūlymo atsisakė. Jeigu Lietuva būtų prisidėjusi prie vokiečių, pasaulio akyse ji taptų agresore.
Sutriuškinusios Lenkiją, SSRS ir Vokietija 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė "Sienų nustatymo ir draugystės sutartį", kurios vienas iš slaptųjų protokolų pakoregavo interesų ribas, nustatytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarimais. Vokietija mainais už Lenkijos teritorijos dalį Lietuvą perdavė Sovietų Sąjungai, o pietvakarinę Suvalkiją pasiliko sau. Šis susitarimas nulėmė Lietuvos okupaciją, nes kitaip valstybės padalyti buvo neįmanoma.
Stalinas siekė pajungti Baltijos šalis, kurios pagal susitarimus su Vokietija pateko į SSRS įtakos sferą. Šiurkščiu spaudimu Sovietų Sąjunga privertė Estiją ir Latviją su ja pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis. Pagal jas Estijoje ir latvijoje buvo įkurdinta SSRS karinių bazių, o į svarbiausius uostus atplaukė karo laivų. 1939 m. rugsėjo pabaigoje, kitą dieną po sutarties su Vokietija pasirašymo, SSRS ir Lietuvai pareiškė norą sudaryti panašią sutartį. Derybų metu, Lietuvos delegacijai buvo atvirai pasakyta apie Vokietijos ir SSRS susitarimą dėl Lietuvos. Stslinas turėjo kozirį - Vilniaus kraštą, kurį užėmė per karą prieš Lenkiją. Sovietų diplomatai grasino Lietuvai atsisakius pasirašyti sutartį Vilnių prijungti prie Baltarusijos. Kokios buvo šios derybos, rodo toks faktas: Stalinas nutraukė J. Urbšio argumentų prieš bazių įkūrimą dėstymą ir pareiškė: "Jūs per daug įrodinėjate". Lietuvos politikai net svarstė galimybę atsisakyti Vilniaus, bet buvo aišku, kad bolševikai sieks savo tikslo nepaisydami nieko. Grėsė karas. Lietuvos vyriausybė nusileido. 1939 m. spalio 10 d. šalių užsienio reikalų ministrai pasirašė "Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos - Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį". Lietuva tgavo sostinę, bet jos teritorijoje buvo įkurtos SSRS karinės įgulos. Lietuvos politikai ir didelė visuomenės dalis sutarties pasirašymą verino kaip nepriklausomybės saulėlydžio pradžią. Keletą kartų vyko pasitarimai, kuriuose svarstyta, kaip reikėtų elgtis iškilus okupacijos grėsmei. Realiai padaryta buvo labai mažai.
Birželio ultimatumas ir Lietuvos okupacija
1940 m. gegužės pradžioje Vokietija pradėjo triuškinantį žygį prieš Prancūziją. Pasaulio dėmesys buvo nukreiptas į įvykius Vakarų Europoje. SSRS vadovybė nusprendė išnaudoti patogų momentą Baltijos šalims okupuoti. Lietuva dėl savo strateginės padėties tapo pirmąja auka. SSRS numatė, kad užėmus Lietuvą kitos dvi Baltijos šalys nebeteks net teorinių galimybių priešintis. SSRS vadovybė apkaltino melagingai Lietuvą savitarpio pagalbos sutarties laužymu ir rusų karių grobimu.
1940 m. birželio 14 d. vėlai vakare Lietuvos užsienio reikalų ministrui, buvusiam maskvoje, įteikta ultimatyvi nota. SSRS pareikalavo nuteisti Lietuvos vidaus reikalų ministrą, pakeisti Vyriausybę ir leisti į Lietuvą įžengti Raudonajai armijai. Buvo pasakyta, kad jei atsakymas bus neigiamas, armija vis tiek įžengs į Lietuvą. Visiems buvo aišku, kad Lietuvos kariuomenė negali apginti nepriklausomybės. Konkretaus pasipriešinimo plano nebuvo. Net turima kariuomenė nebuvo pasirengusi kovai. Prezidentas A. Smetona ir keli ministrai siūlė pasipriešinti, o Ministras Pirmininkas A. Merkys ir kabineto dauguma - priimti ultimatumą. Jie aiškino, kad pasipriešinti nėra jokių galimybių, o karas pareikalaus daug aukų, gali kilti pavojus tautos egzistencijai.
Prezidentas Smetona bijojo patekti į komunistų nagus ir tapti jų įrankiu aneksuojant Lietuvą. Todėl jis su šeima išvyko į Vokietiją. Nors SSRS ir Vokietijos santykiai tada buvo geri, vokiečių pasieniečiai netrukdė bėgantiems nuo komunistų.
1940 m. birželio 15 d. rytą apie 300 tūkst. Raudonosios armijos karių peržengė sieną ir okupavo Lietuvą. Netrukus į Kauną atvyko specialus Kremliaus komisaras V. Dekanozovas, kuris faktiškai perėmė vadovavimą tolesnei politinių įvykių raidai Lietuvoje. Birželio 14 d. vermachtas užėmė Paryžių, Europai Lietuvos tragedija liko šio fakto šešėlyje.
1940 m. birželio 14 d. vėlai vakare Lietuvos užsienio reikalų ministrui, buvusiam maskvoje, įteikta ultimatyvi nota. SSRS pareikalavo nuteisti Lietuvos vidaus reikalų ministrą, pakeisti Vyriausybę ir leisti į Lietuvą įžengti Raudonajai armijai. Buvo pasakyta, kad jei atsakymas bus neigiamas, armija vis tiek įžengs į Lietuvą. Visiems buvo aišku, kad Lietuvos kariuomenė negali apginti nepriklausomybės. Konkretaus pasipriešinimo plano nebuvo. Net turima kariuomenė nebuvo pasirengusi kovai. Prezidentas A. Smetona ir keli ministrai siūlė pasipriešinti, o Ministras Pirmininkas A. Merkys ir kabineto dauguma - priimti ultimatumą. Jie aiškino, kad pasipriešinti nėra jokių galimybių, o karas pareikalaus daug aukų, gali kilti pavojus tautos egzistencijai.
Prezidentas Smetona bijojo patekti į komunistų nagus ir tapti jų įrankiu aneksuojant Lietuvą. Todėl jis su šeima išvyko į Vokietiją. Nors SSRS ir Vokietijos santykiai tada buvo geri, vokiečių pasieniečiai netrukdė bėgantiems nuo komunistų.
1940 m. birželio 15 d. rytą apie 300 tūkst. Raudonosios armijos karių peržengė sieną ir okupavo Lietuvą. Netrukus į Kauną atvyko specialus Kremliaus komisaras V. Dekanozovas, kuris faktiškai perėmė vadovavimą tolesnei politinių įvykių raidai Lietuvoje. Birželio 14 d. vermachtas užėmė Paryžių, Europai Lietuvos tragedija liko šio fakto šešėlyje.
Lietuvos sovietizacija
Lietuvos aneksiją buvo stengiamasi įvykdyti sudarant teisėtumo įspūdį. Birželio 17 d. Ministras pirmininkas A. Merkys paskyrė V. Paleckį Ministru Pirmininku ir pavedė jam sudaryti Vyriausybę. Naujoje Vyriausybėje buvo nemažai gerbiamų Lietuvoje žmonių, net buvusių tautininkų sąjungos narių. Ministrais tapo gerai Lietuvoje žinomi vyrai: V. Krėvė-Mickevičius, generolas V. Vitkauskas, E. Galvanauskas. Vėliau į vyriausybę buvo įtraukta komunistų.
Iš karto po okupacijos pradėta vykdyti Lietuvos sovietizaciją. Okupantų valdžia uždarė nekomunistinius laikraščius, uždraudė visas visuomenines, kultūrines, religines organizacijas, privačius telefono pokalbius su užsienio šalimis, nuginklavo, o vėliau paleido Šaulių sąjungą. Iš Lietuvos kariuomenės atleisti kapelionai, daug karininkų. Kariniuose daliniuose karinę veiklą pradėjo politiniai vadovai. Komunistų vadovaujamividaus reikalų ir saugumo komisariatai buvo stiprinami iš rusijomis atsiųstais specialistais.
Siekdami įteisinti Lietuvos aneksija, ojupantai organizavo rinkimų farsą. Buvo sukurta fiktyvi organizacija - Lietuvos darbo sąjunga. Ji vienintelė tegalėjo dalyvauti rinkimuose. Darbo sąjunga iškėlė tiek kandidatų, kiek turėjo būti išrinkta Liaudies seimo narių.
Prieš rinkimus paskelbta, kad balsuojančiųjų pasai bus pažymimi, o nebalsavusieji laikomi liaudies priešais, kuriems "neliks vietos darbo Lietuvoje".
Rinkimus "laimėjusi" Darbo sąjunga žadėjo atleisti nuo nesumokėtų mokesčių, skolų, sumažinti butų nuomos mokesčius, duoti žemės, net garantuoti demokratines laisves, bet nieko nekalbėjo apie sovietizaciją ar Lietuvos prijungimą prie SSRS. Sovietizacija tęsėsi. Nusavinti bankai, pramonės įmonės, transportas, gydymo įstaigos, viešbučiai, didesni gyvenamieji namai. Lietuvos lėšomis pradėti platinti geležinkeliai. Iš ūkininkų atimta 30 ha viršijusi žemė ir išdalyta bežemiams. Smulkūs gamintojai, net ir žemę gavę valstiečiai, prekiautojai apdėti nepakeliamais mokesčiais. Dalis ūkininkų, pasipiktinę mokesčiais, pradėjo atsisakinėti gautos žemės. Nustačius labai žemą kursą, litai buvo pakeisti į rublius. Tai nuskurdino visus gyventojus.
Drauge vyko ir "kultūrinė revoliucija". Pakeista Lietuvos vėliava, himnas, herbas. panaikintos Lietuvos valstybinės šventės. Iš bibliotekų išmestos komunistams nepatikusios knygos. Pradėti persekioti kunigai, uždrausta mokytis tikybos. Mokyklose įvestas privalomas rusų kalbos, ideologinių dalykų dėstymas. daugelį aikščių ir gatvių naujoji valdžia pervadino Stalino, Molotovo ir kitų veikėjų vardais. Sovietizacija vyko nuolat grasinant, terorizuojant gyventojus ir įžūliai meluojant. Valdžios atstovai nuolat prisiekinėjo, kad išliks Lietuvos kariuomenė, kad ūkininkų žemės niekas neatims, kad litai nebus pakeisti į rublius.
Iš karto po okupacijos pradėta vykdyti Lietuvos sovietizaciją. Okupantų valdžia uždarė nekomunistinius laikraščius, uždraudė visas visuomenines, kultūrines, religines organizacijas, privačius telefono pokalbius su užsienio šalimis, nuginklavo, o vėliau paleido Šaulių sąjungą. Iš Lietuvos kariuomenės atleisti kapelionai, daug karininkų. Kariniuose daliniuose karinę veiklą pradėjo politiniai vadovai. Komunistų vadovaujamividaus reikalų ir saugumo komisariatai buvo stiprinami iš rusijomis atsiųstais specialistais.
Siekdami įteisinti Lietuvos aneksija, ojupantai organizavo rinkimų farsą. Buvo sukurta fiktyvi organizacija - Lietuvos darbo sąjunga. Ji vienintelė tegalėjo dalyvauti rinkimuose. Darbo sąjunga iškėlė tiek kandidatų, kiek turėjo būti išrinkta Liaudies seimo narių.
Prieš rinkimus paskelbta, kad balsuojančiųjų pasai bus pažymimi, o nebalsavusieji laikomi liaudies priešais, kuriems "neliks vietos darbo Lietuvoje".
Rinkimus "laimėjusi" Darbo sąjunga žadėjo atleisti nuo nesumokėtų mokesčių, skolų, sumažinti butų nuomos mokesčius, duoti žemės, net garantuoti demokratines laisves, bet nieko nekalbėjo apie sovietizaciją ar Lietuvos prijungimą prie SSRS. Sovietizacija tęsėsi. Nusavinti bankai, pramonės įmonės, transportas, gydymo įstaigos, viešbučiai, didesni gyvenamieji namai. Lietuvos lėšomis pradėti platinti geležinkeliai. Iš ūkininkų atimta 30 ha viršijusi žemė ir išdalyta bežemiams. Smulkūs gamintojai, net ir žemę gavę valstiečiai, prekiautojai apdėti nepakeliamais mokesčiais. Dalis ūkininkų, pasipiktinę mokesčiais, pradėjo atsisakinėti gautos žemės. Nustačius labai žemą kursą, litai buvo pakeisti į rublius. Tai nuskurdino visus gyventojus.
Drauge vyko ir "kultūrinė revoliucija". Pakeista Lietuvos vėliava, himnas, herbas. panaikintos Lietuvos valstybinės šventės. Iš bibliotekų išmestos komunistams nepatikusios knygos. Pradėti persekioti kunigai, uždrausta mokytis tikybos. Mokyklose įvestas privalomas rusų kalbos, ideologinių dalykų dėstymas. daugelį aikščių ir gatvių naujoji valdžia pervadino Stalino, Molotovo ir kitų veikėjų vardais. Sovietizacija vyko nuolat grasinant, terorizuojant gyventojus ir įžūliai meluojant. Valdžios atstovai nuolat prisiekinėjo, kad išliks Lietuvos kariuomenė, kad ūkininkų žemės niekas neatims, kad litai nebus pakeisti į rublius.
Terroras ir pasipriešinimas
Lietuvos sovietizacija vyko NKVD ir NKGB terroro sąlygomis. Šiose institucijose dirbo apie 6 tūkst. darbuotojų, kurių didelė dalis buvo įgiję patirtį Sovietų Sąjungje. Suiminėjimai, vežimai į Rusiją tęsėsi per visą okupaciją, trukusią iki 1941 m. birželio mėn. Vien Vilniuje iki 1941 m. sausio 5 d. buvo suimti 548 lenkai, 66 žydai, 63 lietuviai. 1940 m. rudenį kalėjimuose sėdėjo apie 5 tūkst., o 1941 m. birželį 12 tūkst. žmonių, neskaičiuojant nužudytų ar išvežtų į Rusiją.
SSRS ir Vokietijos karo išvakarėse, 1941m. birželio 14-osios naktį, prasidėjo didžiulė Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą akcija, kuri sukrėtė visą tautą. Ji palietė visų tautų ir sluoksnių Lietuvos gyventojus. Buvo ištremta ne mažiau kaip 18 tūkst. žmonių, iš jų apie 3 tūkst. inteligentų. Okupantai Lietuvos gyventojus trėmė ištisomis šeimomis. Pakeliui į Rusiją dauguma vyrų buvo atskirta nuo šeimų ir išsiųsta į lagerius. Tą patį birželio mėn. suimta ir išvežta į Rusija apie 300 kariškių. Dalis karininkų kiek anksčiau buvo išsiųsta į Maskvą "tobulintis", bet beveik visi vietoj kursų atsidūrė šiaurės lageriuose. Dauguma lietuvių, prieš karą patekusių į Rusijos lagerius žuvo. Per visą okupacijos laikotarpį išvežta, suimta ar dingo be žinios apie 28 tūkst. žmonių.
Nepaisant žiauraus terroro, okupantams nepavyko palaužti Lietuvos gyventojų valios. Šalyje veikė pogrindinės organizacijos, kurios užmezgė ryšius su 1940 m. lapkričio mėn. Berlyne sukurta pasipriešinimo organizacija - Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). LAF vadovybė visas išsivadavimo viltis siejo su būsimu SSRS - Vokietijos karu. Lietuvoje iki karo buvo neįmanomi kokie nors reikšmingesni aktyvaus pasipriešinimo veiksmai, todėl pogrindis apsiribojo nelegalių atsišaukimų leidimu ir platinimu. 1941 m. birželį Marijampolės, Rokiškio, Šiaulių, Utenos apskrityse pradėjo veikti ginkluotų partizanų grupės, kurių pagrindą sudarė nuo persekiojimų ir trėmimų pasprukę vyrai.
SSRS ir Vokietijos karo išvakarėse, 1941m. birželio 14-osios naktį, prasidėjo didžiulė Lietuvos gyventojų trėmimo į Sibirą akcija, kuri sukrėtė visą tautą. Ji palietė visų tautų ir sluoksnių Lietuvos gyventojus. Buvo ištremta ne mažiau kaip 18 tūkst. žmonių, iš jų apie 3 tūkst. inteligentų. Okupantai Lietuvos gyventojus trėmė ištisomis šeimomis. Pakeliui į Rusiją dauguma vyrų buvo atskirta nuo šeimų ir išsiųsta į lagerius. Tą patį birželio mėn. suimta ir išvežta į Rusija apie 300 kariškių. Dalis karininkų kiek anksčiau buvo išsiųsta į Maskvą "tobulintis", bet beveik visi vietoj kursų atsidūrė šiaurės lageriuose. Dauguma lietuvių, prieš karą patekusių į Rusijos lagerius žuvo. Per visą okupacijos laikotarpį išvežta, suimta ar dingo be žinios apie 28 tūkst. žmonių.
Nepaisant žiauraus terroro, okupantams nepavyko palaužti Lietuvos gyventojų valios. Šalyje veikė pogrindinės organizacijos, kurios užmezgė ryšius su 1940 m. lapkričio mėn. Berlyne sukurta pasipriešinimo organizacija - Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). LAF vadovybė visas išsivadavimo viltis siejo su būsimu SSRS - Vokietijos karu. Lietuvoje iki karo buvo neįmanomi kokie nors reikšmingesni aktyvaus pasipriešinimo veiksmai, todėl pogrindis apsiribojo nelegalių atsišaukimų leidimu ir platinimu. 1941 m. birželį Marijampolės, Rokiškio, Šiaulių, Utenos apskrityse pradėjo veikti ginkluotų partizanų grupės, kurių pagrindą sudarė nuo persekiojimų ir trėmimų pasprukę vyrai.