Lietuva vokiečių okupacijos metais
Vokietija okupuoja Lietuvą. Lietuvių pastangos atkurti nepriklausomybę
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas. Nuo pirmųjų akimirkų kovos užvirė ir Lietuvos teritorijoje. Vokiečiai Raudonąją armiją iš Lietuvos išstūmė per 6 dienas. Lietuviai karą pasitiko su džiaugsmu, nes jis išgelbėjo nuo sovietinio terroro. Pogrindyje veikusios ir su LAF ryšius palaikiusios organizacijos bei pavieniai žmonės karo pradžioje pradėjo kovą prieš Raudonąją armiją. Prasidėjo antikomunistinis sukilimas. Jo tikslas - keršyti sovietams ir atkurti nepriklausomybę. didžiausią mastą sukilimas įgavo Kaune. Sukilėliai užėmė radijo ir telefono storis, sutrikdė Raudonosios armijos ryšius, puolė tiltus saugančius dalinius, kovėsi su raudonarmiečiais. Birželio 23 d. vakare mieste šeimininkavo partizanai. Vokiečiai į kauną įžengė tik birželio 25 d. Sukilime dalyvavo apie 10 tūkst. vyrų. Kovoje žuvo apie 600 sukilėlių.
Jau birželio 23 d. per užimtą Kauno radijo stotį aktyvistai paskelbė apie neptiklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Jos vadovu tapo J. Ambrazevičius. Svarbiausias Laikinosios Vyriausybės uždavinys buvo pasiekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.
LAF sukilimas pasitarnavo vokiečiams, bet Hitlerio planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lioetuvai. Todėl jau birželio 28 d. vokiečiai įsakė paleisti lietuvių ginkluotus dalinius, o rugpjūčio 5 d. Laikinoji Vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą.
Pirmosiomis karo dienomis, pasitraukus rusams, pradėtos suvedinėti sąskaitos. Be teismo buvo žudomi arba perduodami vokiečiams daugiau ar mažiau bendradarbiavę su komunistais, o kartais ir niekuo nenusikaltę žmonės. Labiausiai nukentėjo Lietuvos žydai. jau pirmomis karo dienomis tūkstančiai jų buvo nužudyta.
Jau birželio 23 d. per užimtą Kauno radijo stotį aktyvistai paskelbė apie neptiklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą. Jos vadovu tapo J. Ambrazevičius. Svarbiausias Laikinosios Vyriausybės uždavinys buvo pasiekti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą.
LAF sukilimas pasitarnavo vokiečiams, bet Hitlerio planuose nebuvo vietos nepriklausomai Lioetuvai. Todėl jau birželio 28 d. vokiečiai įsakė paleisti lietuvių ginkluotus dalinius, o rugpjūčio 5 d. Laikinoji Vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą.
Pirmosiomis karo dienomis, pasitraukus rusams, pradėtos suvedinėti sąskaitos. Be teismo buvo žudomi arba perduodami vokiečiams daugiau ar mažiau bendradarbiavę su komunistais, o kartais ir niekuo nenusikaltę žmonės. Labiausiai nukentėjo Lietuvos žydai. jau pirmomis karo dienomis tūkstančiai jų buvo nužudyta.
Nacių okupacinis režimas
Vokiečiai nepripažino jokio lietuvių politinio savarankiškumo. Jie paleido antisovietinio, vokiečiams naudingo sukilimo metu sukurtą Laikinąją Vyriausybę, uždraudė LAF ir net Liietuvių nacionalistų partijos veiklą.
Lietuva, Latvija, Estija ir Baltarusija buvo įtrauktos į Ostlando reicho komisariatą. Lietuva tapo generaline sritimi. Visa Lietuva dar dar buvo padalyta į 6 apygardas. Vokiečiai administravo įvairias visuomeninio gyvenimo sritis: vidaus reikalus, švietimą, susisiekimą, finansus, žemės ūkį ir t.t. Dauguma tarėjų stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir lietuvių interesų. Tai ne visuomet pavykdavo: 1943 m. keturi tarėjai buvo suimti ir išsiųsti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vietinės valdžios pareigūnai provincijoje dažniausiai buvo lietuviai. Greta civilinės administracijos veikė vokiečių SD (saugumo tarnyba), gestapas ir kitps įstaigos, užtikrinančios Vokietijos interesų apsaugą.
Į lietuvius naciai žiūrėjo kaip į menkavertę tautą, todėl dar karo metais pradėta Lietuvos kolonizacija. Iškėlus iš ūkių šeimininkus, juose buvo įkurdinta apie 6 t8kst. vokiečių kolonistų šeimų.
Lietuva, Latvija, Estija ir Baltarusija buvo įtrauktos į Ostlando reicho komisariatą. Lietuva tapo generaline sritimi. Visa Lietuva dar dar buvo padalyta į 6 apygardas. Vokiečiai administravo įvairias visuomeninio gyvenimo sritis: vidaus reikalus, švietimą, susisiekimą, finansus, žemės ūkį ir t.t. Dauguma tarėjų stengėsi laviruoti tarp Vokietijos ir lietuvių interesų. Tai ne visuomet pavykdavo: 1943 m. keturi tarėjai buvo suimti ir išsiųsti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vietinės valdžios pareigūnai provincijoje dažniausiai buvo lietuviai. Greta civilinės administracijos veikė vokiečių SD (saugumo tarnyba), gestapas ir kitps įstaigos, užtikrinančios Vokietijos interesų apsaugą.
Į lietuvius naciai žiūrėjo kaip į menkavertę tautą, todėl dar karo metais pradėta Lietuvos kolonizacija. Iškėlus iš ūkių šeimininkus, juose buvo įkurdinta apie 6 t8kst. vokiečių kolonistų šeimų.
Terroras ir holokaustas
Frontui nusiritus į rytus, iš Vokietijos į Lietuvą atvyko specialios naikinimo grupės, kurios turėjo išžudyti komunistus, žydus, čigonus. Nuo nacių teroro labiausiai nukentėjo žydai. jau pirmosiosmis karo dienomis pradėtas masinis jų naikinimas visoje Lietuvoje. Prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio yra vietos, kur karo pradžioje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų: iš pradžių vyrai, vėliau seniai, moterys ir vaikai. Nekaltų žmonių krauju susitepė ir keli šimtai lietuvių. Vieni tai darė iš godumo, kiti dėl savo antisemitinių pažiūrų, treti iš kvailumo, ketvirti vien todėl, kad galėjo nebaudžiami žudyti, dar kitus privertė vokiečiai. Lietuviai, tarnaujantys vokiečiams pavaldžiose karinėse struktūrose, už atsisakymą žudyti žydus buvo šaudomi vietoje ir verčiami į tas pačias duobes. Vokiečių propagandistai įrodinėjo, kad masinės žudynės yra vietinių gyventojų keršto žydams akcijoms. Karo metais visi laikraščiai buvo pilni kurstančių straipsnių, kad žydai yra didžiausi piktadariai. Lietuvos gyventojų dauguma smerkė žudynes, o jose dalyvavusius lietuvius paniekinamai vadino "žydšaudžiais".
Didesniuose miestuose - Vilniuje, Kaune - žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių žudynių metu, buvo sukurti getai - izoliuoti, saugomi miestų rajonai, iš kurių iškraustyti visi nežydai. Getų gyventojai gyveno ypač sunkiomis sąlygomis. Žydai privalėjo prie viršutinių rūbų prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti į getus maisto, kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941-1944 m. getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo žudomi ir iš kitų šalių atvežti žmonės. Net 94 proc. Lietuvos žydų, 200 tūkst. žmonių, tapo sąmoningo žydų naikinimo, vadinamo holokaustu, aukomis. Daugiausia žmonių nužudyta Paneriuose, prie Vilniaus, Kauno fortuose. Tik menka žydų dalis slapstoma išgyveno per visą trejus metus trukusią nacių okupaciją. Nors už žydų slėpimą vokiečiai šaudė ištisas šeimas, keli tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo žydams. Nemažą išlikusių Lietuvos žydų dalį sudaro 1941 m. birželio tremtiniai. Tai, kas pradžioje kartu su lietuviais tremiamiems į Sibirą žydams atrodė baisi nelaimė, didžiajai tremtinių daliai išgelbėjo gyvybę.
Nacių teroras neaplenkė ir kitų Lietuvos gyventojų. Buvo represuojami žmonės, padedantys žydams ar veikiantys pogrindyje inteligentai, protestuojantys prieš nekaltų žmonių žudymą ar smerkiantys nacių politiką Lietuvoje. Ūkininkus, neatidavusius pyliavų, vokiečiai siųsdavo į koncentracijos stovyklas, net šaudė, ypač Rytų Lietuvoje. Nuo represijų nukentėjo apie 11 tūkst. ūkininkų. Apie 75 tūkst. Lietuvos gyventojų dažniausiai prievarta okupantai išvežė darbams į Vokietiją. Nukentėjo ir niekuo naciams nenusikaltę žmonės: keršijant už sužlugusią mobilizaciją 1943 m. į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežti 54 inteligentai, nepateikus jiems asmeniškai jokių konkrečių kaltinimų. Į koncentracijos stovyklas buvo patekę keli tūkstančiai lietuvių, dalis jų ten žuvo. Bausdami už sovietinių partizanų veiklą naciai šaudė įkaitus. 1944 m. jie sudegino Pirčiupių kaimą su visais 119 gyventojų - net kūdikius ir senukus. Vokiečių okupacijos metais žuvo 200 tūkst. žydų, 15 tūkst. lietuvių, 15-20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos gyventojų.
Didesniuose miestuose - Vilniuje, Kaune - žydams, išlikusiems gyviems pirmųjų masinių žudynių metu, buvo sukurti getai - izoliuoti, saugomi miestų rajonai, iš kurių iškraustyti visi nežydai. Getų gyventojai gyveno ypač sunkiomis sąlygomis. Žydai privalėjo prie viršutinių rūbų prisisiūti šešiakampes žvaigždes. Jiems buvo draudžiama naudotis transporto priemonėmis, turėti radijo imtuvus, pirkti ir parsinešti į getus maisto, kuro, be leidimo išeiti iš getų, vaikščioti šaligatviais. 1941-1944 m. getuose gyvenę žydai buvo palaipsniui sunaikinti. Lietuvoje taip pat buvo žudomi ir iš kitų šalių atvežti žmonės. Net 94 proc. Lietuvos žydų, 200 tūkst. žmonių, tapo sąmoningo žydų naikinimo, vadinamo holokaustu, aukomis. Daugiausia žmonių nužudyta Paneriuose, prie Vilniaus, Kauno fortuose. Tik menka žydų dalis slapstoma išgyveno per visą trejus metus trukusią nacių okupaciją. Nors už žydų slėpimą vokiečiai šaudė ištisas šeimas, keli tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo žydams. Nemažą išlikusių Lietuvos žydų dalį sudaro 1941 m. birželio tremtiniai. Tai, kas pradžioje kartu su lietuviais tremiamiems į Sibirą žydams atrodė baisi nelaimė, didžiajai tremtinių daliai išgelbėjo gyvybę.
Nacių teroras neaplenkė ir kitų Lietuvos gyventojų. Buvo represuojami žmonės, padedantys žydams ar veikiantys pogrindyje inteligentai, protestuojantys prieš nekaltų žmonių žudymą ar smerkiantys nacių politiką Lietuvoje. Ūkininkus, neatidavusius pyliavų, vokiečiai siųsdavo į koncentracijos stovyklas, net šaudė, ypač Rytų Lietuvoje. Nuo represijų nukentėjo apie 11 tūkst. ūkininkų. Apie 75 tūkst. Lietuvos gyventojų dažniausiai prievarta okupantai išvežė darbams į Vokietiją. Nukentėjo ir niekuo naciams nenusikaltę žmonės: keršijant už sužlugusią mobilizaciją 1943 m. į Štuthofo koncentracijos stovyklą išvežti 54 inteligentai, nepateikus jiems asmeniškai jokių konkrečių kaltinimų. Į koncentracijos stovyklas buvo patekę keli tūkstančiai lietuvių, dalis jų ten žuvo. Bausdami už sovietinių partizanų veiklą naciai šaudė įkaitus. 1944 m. jie sudegino Pirčiupių kaimą su visais 119 gyventojų - net kūdikius ir senukus. Vokiečių okupacijos metais žuvo 200 tūkst. žydų, 15 tūkst. lietuvių, 15-20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos gyventojų.
Kolaborizacija ir rezistencija
Pirmosiomis karo dienomis lietuviai rėmė vokiečius, išvijusius komunistinius okupantus. Bet, naciams atsisakius pripažinti nors ir ribotą Lietuvos savarankiškumą, į juos pradėta žiūrėti kaip į priešus. Susikūrė antivokiškos pogrindinės organizacijos. Pogrindis stengėsi sulaikyti lietuvius aktyviai nebendradarbiauti su okupantai, neleisti įvelti lietuvių į karą, išvežti darbams į Vokietiją. Buvo siekiama išsaugoti tautą ateičiai, kai po karo, kai bubo tikima, bus atkurta nepriklausomybė. Tam tarnavo ir pogrindžio spauda. Ji demaskavo kolaborantus, informavo apie nacių veiksmus, jų politiką ir aiškino jos tikslus. karo metais buvo leidžiama keliolika pogrindinių laikraščių, pvz. "Į Laisvę". Viena pogdrindinė organizacija slapta transliavo net radijo laidas. Prieš nacius veikė kelios lietuvių organizacijos, tarp jų ir karinė LLA (Lietuvos laisvės armija). Ginkluotame pasipriešinime lietuviai nedalyvavo. Jos žiūrėjo į nacius kaip į jėgą, priešišką Lietuvai, bet kovojančią su didžiausiu lietuvių priešu - komunistine Sovietų Sąjungą. Vokiečių negalima buvo palaikyti dėl jų antilietuviškos nuostatos. Dauguma lietuvių, išskyrus kelis tūkstančius vyrų, kurie savo ar ne savo valia prisidėjo prie vokiečių ar net pateko į frontą, nacių nerėmė.
Be tautinio pogrindžio rytinėje Lietuvos dalyje veikė lenkų partizanų būriai, vadinami Armija Krajova. Armijos krajovos partizanai, gindami įsivaizduojamos būsimos pokario Lenkijos interesus, kovojo ir prieš vokiečius, ir prieš rusų partizanus.
Jau nuo 1941 m. Lietuvoje veikė sovietinių partizanų būriai, kurie ypač suaktyvėjo 1943-1944 m. Šių būrių pagrindą sudarė lėktuvais permesti iš Baltarusjios atkeliavę kovotojai. Jų vadovybė palaikė ryšį su Maskva ir veikė jos nurodymu. Lietuvoje komunistinių partizanų būrius papildydavo nuo mirties iš getų pasprukę žydai. Rusų partizanai savivaliavo rinkdami maistą, drabužius, taip pat žudė lietuvius, dirbusius vokiečių įstaigose ar savivaldos institucijose. Todėl vietos gyventojai į juos žiųrėjo priešiškai. Ūkininkai pastebėtus partizanus įskusdavo vokiečiams ar net patys priešindavosi ginklu. Lietuviai dažnai kentėdavo ir nuo partizanų, ir nuo vokiečių baudžiamųjų būrių, keršijančių už išpuolius. Manoma, kad komunistiniame partizanų judėjime Lietuvoje galėjo dalyvauti iki 10 tūkst. žmonių.
Be tautinio pogrindžio rytinėje Lietuvos dalyje veikė lenkų partizanų būriai, vadinami Armija Krajova. Armijos krajovos partizanai, gindami įsivaizduojamos būsimos pokario Lenkijos interesus, kovojo ir prieš vokiečius, ir prieš rusų partizanus.
Jau nuo 1941 m. Lietuvoje veikė sovietinių partizanų būriai, kurie ypač suaktyvėjo 1943-1944 m. Šių būrių pagrindą sudarė lėktuvais permesti iš Baltarusjios atkeliavę kovotojai. Jų vadovybė palaikė ryšį su Maskva ir veikė jos nurodymu. Lietuvoje komunistinių partizanų būrius papildydavo nuo mirties iš getų pasprukę žydai. Rusų partizanai savivaliavo rinkdami maistą, drabužius, taip pat žudė lietuvius, dirbusius vokiečių įstaigose ar savivaldos institucijose. Todėl vietos gyventojai į juos žiųrėjo priešiškai. Ūkininkai pastebėtus partizanus įskusdavo vokiečiams ar net patys priešindavosi ginklu. Lietuviai dažnai kentėdavo ir nuo partizanų, ir nuo vokiečių baudžiamųjų būrių, keršijančių už išpuolius. Manoma, kad komunistiniame partizanų judėjime Lietuvoje galėjo dalyvauti iki 10 tūkst. žmonių.