Antrojo pasaulinio karo pradžia (1939 m. rugsėjis - 1941 m. birželis)
Agresija prieš Lenkiją
Kai 1939 m rugpjūčio 23 d. buvo sudaryta SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartis, Hitleris jau galėjo nebijoti karo dviem frontais.
1939 m. rugsėjo 1-osios rytą Vokietijos armija įsiveržė į Lenkiją. Pėstininkų ji turėjo pusantro karto daugiau už priešą, artilerijos - 2,8 karto, tankų - 5 kartus. 2 800 vokiečių lėktuvų priešinosi tik 840 lenkų lėktuvų, kurių dauguma buvo pasenusios konstrukcijos. Stipriais tankų ir aviacijos smūgiais lenkų frontas, nepaisant karininkų bei kareivių didvyriškumo ir pasiaukojimo, buvo sužlugdytas. Jau rugsėjo 13 d. vokiečių kariuomenė apsupo Varšuvą.
Spalio pradžioje lenkų kariuomenė nustojo priešintis. Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja. Raudonoji armija pasinaudodama tuo, kad didžioji lenkų kariuomenės dalis kovojo prieš vermachtą, lengvai užėmė rytinę Lenkijos dalį.
Okupuotose lenkų žemėse nacistai iškart ėmėsi žiauraus terroro, mažai nuo jų atsiliko ir "išvaduotojai" iš Rytų. Hitleris tikėjosi, kad Lenkijos užpuolimas nesukels didelio karo, bet jo viltys neišsipildė.
1939 m. rugsėjo 1-osios rytą Vokietijos armija įsiveržė į Lenkiją. Pėstininkų ji turėjo pusantro karto daugiau už priešą, artilerijos - 2,8 karto, tankų - 5 kartus. 2 800 vokiečių lėktuvų priešinosi tik 840 lenkų lėktuvų, kurių dauguma buvo pasenusios konstrukcijos. Stipriais tankų ir aviacijos smūgiais lenkų frontas, nepaisant karininkų bei kareivių didvyriškumo ir pasiaukojimo, buvo sužlugdytas. Jau rugsėjo 13 d. vokiečių kariuomenė apsupo Varšuvą.
Spalio pradžioje lenkų kariuomenė nustojo priešintis. Rugsėjo 17 d. Maskvoje buvo paskelbta, kad Lenkijos valstybė nebeegzistuoja. Raudonoji armija pasinaudodama tuo, kad didžioji lenkų kariuomenės dalis kovojo prieš vermachtą, lengvai užėmė rytinę Lenkijos dalį.
Okupuotose lenkų žemėse nacistai iškart ėmėsi žiauraus terroro, mažai nuo jų atsiliko ir "išvaduotojai" iš Rytų. Hitleris tikėjosi, kad Lenkijos užpuolimas nesukels didelio karo, bet jo viltys neišsipildė.
Keistasis karas
Didžioji Britanija ir Prancūzija rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai. Ši, triuškindama Lenkiją, prie vakarinės sienos laikė nedidelę armiją, tačiau prancūzų kariuomenės vadovybė tuo nepasinaudojo ir puolimo nepradėjo. Didžioji Britanija tik du mėnesius ligi karo pradžios įvedė visuotinę karo prievolę ir turėjo mažai kariuomenės.
Užgrobęs Lenkiją, Hitleris pasiūlė Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai sudaryti taiką, pripažinti jo pergalę. Vakarų valstybės tokio pasiūlymo nepriemė. Abiejų pusių armijos stovėjo viena prieš kitą ir laukė. Šis laukimas, gavęs keistojo karo pavadinimą, buvo naudingas Vokietijai. Ji permetė į Vakarus Lenkijoje nebereikalingus karinius dalinius, mobilizavo šimtus tūkstančių vyrų.
Norėdama pagerinti savo padėtų jūrose, Vokietija 1940 m. balandžio mėn. netikėtai užpuolė Daniją ir Norvegiją. Pirmoji buvo okupuota be pasipriešinimo, o Norvegijoje vokiečiams iškart pasisekė užimti tik pietinę dalį su sostine Oslu. Šiaurinėje dalyje mūšiai vyko ilgiau, bet taip pat baigėsi vokiečių laimėjimu.
Užgrobęs Lenkiją, Hitleris pasiūlė Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai sudaryti taiką, pripažinti jo pergalę. Vakarų valstybės tokio pasiūlymo nepriemė. Abiejų pusių armijos stovėjo viena prieš kitą ir laukė. Šis laukimas, gavęs keistojo karo pavadinimą, buvo naudingas Vokietijai. Ji permetė į Vakarus Lenkijoje nebereikalingus karinius dalinius, mobilizavo šimtus tūkstančių vyrų.
Norėdama pagerinti savo padėtų jūrose, Vokietija 1940 m. balandžio mėn. netikėtai užpuolė Daniją ir Norvegiją. Pirmoji buvo okupuota be pasipriešinimo, o Norvegijoje vokiečiams iškart pasisekė užimti tik pietinę dalį su sostine Oslu. Šiaurinėje dalyje mūšiai vyko ilgiau, bet taip pat baigėsi vokiečių laimėjimu.
Vokietijos puolimas Vakaruose ir mūšis dėl Didžiosios Britanijos
1940 m. gegužės 10 d. Hitlerio armija pradėjo gerai parengtą puolimą. Ji įsiveržė į Prancūziją ir į neutralias valstybes - Nyderlandus, Belgiją, Liuksemburgą. Jėgų santykis, palyginti su 1939 m. rudeniu, buvo pasikeitęs vokiečių naudai. Jų tankai bei aviacija buvo techniškai pranašesni ir sutelkti pagrindinių smūgių kryptimi. Per dvi savaites vermachtas okupavo šias valstybes ir prasiveržė Prancūzijos pajūrio link. Prie Diunkerko miesto apsupo 400 tūkst. anglų ir prancūzų armiją. Šiai armijai pavyko persikelti į Didžiosios Britanijos salas.
Vermachtas tęsė puolimą į Prancūzijos gilumą ir birželio 14 d. be mūšio užėmė Paryžių. Karą Prancūzijai paskelbė ir Italija. Prancūzų politikai ir karinė vadovybė matė tik vieną išeitį - pasiduoti Hitleriui. Vyriausybės vadovu tapo susitarimo su Vokietija šalininkas, 84 metų amžiaus maršalas F. Petenas.
1940 m. birželio 22 d. buvo pasirašytos paliaubos, reiškiančios Prancūzijos kapituliaciją. Trys penktadaliai šalies teritorijos, labiausiai ūkiniu atžvilgiu pažengusios pietinė ir šiaurinė jos dalys, buvo okupuotos, kitur liko Peteno vyriausybės valdžia. Prancūzijos ginkluotė ir visos karinės atsargos atiteko vokiečiams, kariuomenė buvo paleista, išskyrus 100 tūkst. vadinamąją paliaubų armiją. Vokietija nekliudoma galėjo naudotis Prancūzijos ištekliais.
Hitleris manė, jog likusi viena Didžioji Britanija nsudarys taiką ir pripažins jo viešpatavimą Europoje. Tačiau Didžiosios Britanijos padėtis buvo kur kas geresnė nei Prancūzijos. Nuo žemyno ją skyrė sąsiauris; norint jį įveikti ir išlaipinti Britanijos salose desantą, reikėjo galingo karo laivyno. pirmieji pralaimėjimai sutvirtino anglų siekimą kovoti iki pergalės. 1940 m. gegužėsmėn. vietoje Čemberleno ministru pirmininku tapo ryžtingas kovos su nacizmu šalininkas Vinstonas Čerčilis. Jis atmetė bet kokius sandėrius su Hitleriu ir energingai vadovavo savo tėvynei kare.
1940 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo "mūšis dėl Britanijos", kai daugiau kaip 2 tūkst. vokiečių lėktuvų bombardavo karo pramonės centrus ir miestus. Daug buvo sugriovimų, žuvo keliolika tūkstančių taikių gyventojų, tačiau vokiečiai iki spalio pabaigos neteko 1 100 lėktuvų. Anglų priešlėktuvinė gynyba pasirodė veiksminga.
Anglai išmoko suprasti slaptus priešo įsakymus, perduodamus radijo bangomis. Remiantis lenkų matematikų tyrinėjimais, pavyko pagaminti iššifravimo įrenginį, sudariusį galimybes atskleisti vokiečių karines paslaptis. Bombardavimo objektai iš anksto tapdavo žinomi anglų kariuomenės vadovybei, kuri sutelkdavo savo naikintuvus teikiamose vietose. "Mūšis dėl Britanijos" Vokietijai buvo nesėkmingas.
Vermachtas tęsė puolimą į Prancūzijos gilumą ir birželio 14 d. be mūšio užėmė Paryžių. Karą Prancūzijai paskelbė ir Italija. Prancūzų politikai ir karinė vadovybė matė tik vieną išeitį - pasiduoti Hitleriui. Vyriausybės vadovu tapo susitarimo su Vokietija šalininkas, 84 metų amžiaus maršalas F. Petenas.
1940 m. birželio 22 d. buvo pasirašytos paliaubos, reiškiančios Prancūzijos kapituliaciją. Trys penktadaliai šalies teritorijos, labiausiai ūkiniu atžvilgiu pažengusios pietinė ir šiaurinė jos dalys, buvo okupuotos, kitur liko Peteno vyriausybės valdžia. Prancūzijos ginkluotė ir visos karinės atsargos atiteko vokiečiams, kariuomenė buvo paleista, išskyrus 100 tūkst. vadinamąją paliaubų armiją. Vokietija nekliudoma galėjo naudotis Prancūzijos ištekliais.
Hitleris manė, jog likusi viena Didžioji Britanija nsudarys taiką ir pripažins jo viešpatavimą Europoje. Tačiau Didžiosios Britanijos padėtis buvo kur kas geresnė nei Prancūzijos. Nuo žemyno ją skyrė sąsiauris; norint jį įveikti ir išlaipinti Britanijos salose desantą, reikėjo galingo karo laivyno. pirmieji pralaimėjimai sutvirtino anglų siekimą kovoti iki pergalės. 1940 m. gegužėsmėn. vietoje Čemberleno ministru pirmininku tapo ryžtingas kovos su nacizmu šalininkas Vinstonas Čerčilis. Jis atmetė bet kokius sandėrius su Hitleriu ir energingai vadovavo savo tėvynei kare.
1940 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo "mūšis dėl Britanijos", kai daugiau kaip 2 tūkst. vokiečių lėktuvų bombardavo karo pramonės centrus ir miestus. Daug buvo sugriovimų, žuvo keliolika tūkstančių taikių gyventojų, tačiau vokiečiai iki spalio pabaigos neteko 1 100 lėktuvų. Anglų priešlėktuvinė gynyba pasirodė veiksminga.
Anglai išmoko suprasti slaptus priešo įsakymus, perduodamus radijo bangomis. Remiantis lenkų matematikų tyrinėjimais, pavyko pagaminti iššifravimo įrenginį, sudariusį galimybes atskleisti vokiečių karines paslaptis. Bombardavimo objektai iš anksto tapdavo žinomi anglų kariuomenės vadovybei, kuri sutelkdavo savo naikintuvus teikiamose vietose. "Mūšis dėl Britanijos" Vokietijai buvo nesėkmingas.
Karas Balkanuose
Vokietija ir Italija stengėsi įtvirtinti įtaką Balkanų valstybėse. Tokios užmačios pasisekė Rumunijoje ir Bulgarijoje, taip pat ir laikinai Jugoslavijoje. Tuo tarpu Graikija atmetė visus "ašies" valstybių pasiūlymus, todėl 1940 m. rudenį ją užpuolė Italija. Tačiau italai patyrė gėdingą pralaimėjimą, o graikų kariuomenė užėmė dalį Albanijos. 1941 m. kovo mėn. Jugoslavijoje buvo nuversta Vokietijai palanki vyriausybė, ir tada Hitleris nusprendė pradėti karą prieš abi nepaklusnias Balkanų valstybes.
1941 m. balandžio 6 d. vokiečių, italų ir jų sajungininkų - vengrų ir bulgarų - armijos įsiveržė į Jugoslaviją. Dėl didžiulės priešų jėgų persvaros Jugoslavijos kariuomenė per dešimt dienų buvo sutriuškinta ir kapituliavo. Užpuolikams talkino kroatų fašistai - ustašiai, kuriems okupantai leido sudaryti satelitinę Kroatijos valstybę.
Sunkiau sekėsi užkariauti Graikiją, kurioje išsikėlė sąjungininkų anglų daliniai. Nepaisant atkaklaus priešinimosi, balandžio 21 d. vokiečių kariuomenė užėmė atėnus, o birželio pabaigoje po kruvinų mūšių ir kretos salą.
1941 m. balandžio 6 d. vokiečių, italų ir jų sajungininkų - vengrų ir bulgarų - armijos įsiveržė į Jugoslaviją. Dėl didžiulės priešų jėgų persvaros Jugoslavijos kariuomenė per dešimt dienų buvo sutriuškinta ir kapituliavo. Užpuolikams talkino kroatų fašistai - ustašiai, kuriems okupantai leido sudaryti satelitinę Kroatijos valstybę.
Sunkiau sekėsi užkariauti Graikiją, kurioje išsikėlė sąjungininkų anglų daliniai. Nepaisant atkaklaus priešinimosi, balandžio 21 d. vokiečių kariuomenė užėmė atėnus, o birželio pabaigoje po kruvinų mūšių ir kretos salą.
SSRS ir Vokietijos bendradarbiavimas
Kilus karui, SSRS neliko pasyvi stebėtoja. 1939 m. rugsėjo 17 d. jos armija pradėjo puolimą ir užėmė Lenkijos dalį, kuri jai atiteko slaptu rugpjūčio 23 d. Stalino ir Hitlerio susitarimu. Į nelaisvę buvo paimta apie 15 tūkst. karininkų ir daugiau kaip 180 tūkst. kareivių. Vermachto ir Raudonosios armijos vadovybė derino karines operacijas Lenkijoje.
1939 m. rugsėjo 28 d. vėl susitiko SSRS ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai. Jie pasirašė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos draugystės ir sienų sutartis. Slapti šio susitarimo protokolai šiek tiek pakeitė interesų ribas, nustatytas 1939 m. rupjūčio 23 d. susitarimu. lenkijoje interesų riba buvo pastumta į rytus Vokietijos naudai. Už tai Hitleris perdavė Lietuvą į SSRS įtakos zoną. 1939 m. spalio mėnesį SSRS ir Vokietija pasirašė susitarimą dėl pasikeitimo lenkų kariais, patekusiais į nelaisvę, atsižvelgiant į tai, iš kur jie yra kilę. Vokiečiai perdavė apie 14 tūkst. karių, o SSRS vokiečiams apie - 42 tūkst. lenkų belaisvių. Lenkijos belaisvius Rusijoje ištiko didelė tragedija. 1940 m. pavasarį daugumą Lenkijos armijos karininkų ir dalį kitų belaisvių, iš viso apie 15 tūkst. vyrų, enkavedistai sušaudė Katynėje (prie Smolensko), Charkovo ir Kalinino (Tverės) apylinkėse. Vokietijos ir SSRS santykiai neapsiribojo vien tik sutartimis. 1939-1941 m. NKVD atidavė gestapui apie 1 000 vokiečių komunistų ir antifašistų, buvusių SSRS teritorijoje. Abi šalys palaikė gerus ekonominius ryšius. Vokietija 1940-1941 m. gavo iš SSRS 865 tūkst. tonų naftos, 14 tūkst. tonų vario, 1,4 mln. tonų grūdų. Vokietijos karo laivai įplaukdavo į Murmansko uostą, pasipildydavo atsargas. |