Karo nuostoliai ir aukos. Jėgų santykio pasaulyje pasikeitimas.
Karas atnešė žmonijai didžiulių nelaimių - 54 mln. žmonių žuvo, 35 mln. liko invalidai. Koncentracijos stovyklose buvo sunaikinta daugiau kaip 8 mln. taikių gyventojų. Tremtyje mirė 4-5 mln. žmonių. Okupuotose šalyse išžudyta beveik 6 mln. žydų, t.y. 72% gyvenusių Europoje 1939 m. rugsėjo mėn. Milžiniški buvo ir materialiniai nuostoliai - visiškai nuniokoti didžiuliai Europos plotai. Didžiausi žmonių bei materialiniai nuostoliai teko SSRS daliai.
II pasaulinis karas iš esmės pakeitė valstybių padėtį tarptautinėje arenoje. Karo išvakarėse pasaulinę politiką lėmė septynios didžiosios valstybės: Didžioji Britanija, Prancūzija, SSRS, Vokietija, Italija, Japonija ir JAV. 1945 m. Vokietija ir Japonija patyrė visišką pralaimėjimą ir besąlygiškai kapituliavo. Po karo Italija prarado didžiosios valstybės statusą. Amerikiečių okukuota Japonija ir į keturias okupacines zonas padalyta Vokietija taip pat nustojo buvusios didžiosiomis valstybėmis.
Prancūzija tarp nugalėtojų atsidūrė tik dėl SSRS ir Didžiosios Britanijos pergalių. Tačiau jos prestižas buvo smukęs, karinė galia sumenkusi, ūkis nuniokotas.
Iš pirmo žvilgsnio Didžiosios Britanijos padėtis atrodė kur kas geresnė: ji laimėjo vieną iš sunkiausių karų savo istorijoje, atlaikė Vokietijos spaudimą 1940-1941 m., kai Prancūzija buvo sutriuškinta, o SSRS dar nekariavo. Didžiojo Britanija lygiomis teisėmis su JAV ir SSRS vadovais sprendė svarbiausias karo ir pokario pasaulio tvarkos problemas. Ji turėjo didžiulę įtaką nekomunistiniam Pasipriešinimo judėjimui Europoje. Su ja siejo savo viltis Centrinės ir Pietryčių Europos politinės jėgos, norinčios įgyvendinti demokratiją. Tačiau milžiniškos karo išlaidos išsekino Didžiosios britanijos finansinius išteklius. Jos kolonijose stiprėjo tautinis judėjimas siekiant išsivaduoti iš svetimšalių valdžios ir sukurti nepriklausomas valstybes. Jau 1947 m. Didžioji Britanija prarado didžiausią koloniją Indiją, sparčiai silpnėjo jos pozicijos Artimuosiuose Rytuose. Kolonijinės imperijos irimas dar labiau sumenkino Didžiosios Britanijos reikšmę pasaulyje.
Po karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. SSRS turėjo didžiulę karinę galią, jos daugelio milijonų kariuomenė pasibaigus karui buvo demobilizuota tik iš dalies. Sovietų armija stovėjo Vokietijos ir Austrijos rytinėse dalyse, Lenkojoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, taip pat Mandžiurijoje ir Šiaurės Korėjoje. Pirmaisiais pokario metais SSRS autoritetas pasaulyje buvo didelis, daugelyje šalių smarkiai išaugo komunistų partijų įtaka. Tačiau kare SSRS buvo patyrusi didesnių žmonių ir materialinių nuostolių negu visos kitos kariavusios valstybės kartu paėmus. SSRS gyvenimo sąlygos po karo buvo nepaprastai sunkios. 1946-1948 m. Ukrainoje, Moldavijoje ir daugelyje Rusijos sričių siautė baisus badas. Sovietų pramonė gamino daug ginklų, bet mažai ir prastos kokybės vartojimo reikmenų. Buvo nedidelė užsienio prekybos apimtis, nes SSRS nelabai turėjo ką parduoti, o už aukso atsargas svetur pirkti gyventojams būtinų prekių nenorėjo. Nepaisant sunkios ūkio padėties SSRS negailėjo lėšų atominiam ginklui kurti ir jau 1949 m. išbandė pirmąją atominę bombą.
JAV nuo karo beveik visiškai nenukentėjo. Atvirkščiai, ji padidino ne tik ginklų, bet ir vartojimo reikmenų gamybą bei eksportą. Seni konkurentai buvo nusilpninti, amerikiečiams atvivėrė beveik viso pasaulio rinkos. JAV turėjo daugiau aukso atsargų nei visos kitos Vakarų šalys kartu paėmus. Niujorkas galutinai tapo finansinio pasaulio centru. Karo ir pokario metais JAV dar labiau pranoko kitas šalis technikos lygiu. Joje anksčiausiai (1945 m.) buvo sukurta atominė bomba, 1946 m. - pirmasis kompiuteris, 1948 - tranzistorius. Didelė buvo JAV karinė galia. Nors amerikiečiai kariuomenę iš Europos pradėjo išvesti ir demobilizuoti jau 1945 m. vasarą ir jos armija labai sumažėjo, tačiau ji turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją bei jūrų laivyną su daugybe karinių bazių įvairiuose žemynuose ir vienintelė - atominį ginklą. Taigi, JAV ekonomiškai ir techniškai buvo kur kas pajėgesnė už SSRS. Dviejų supervalstybių varžybose ekonominis veiksnys pasirodė ne mažiau reikšmingas nei karinis.
II pasaulinis karas iš esmės pakeitė valstybių padėtį tarptautinėje arenoje. Karo išvakarėse pasaulinę politiką lėmė septynios didžiosios valstybės: Didžioji Britanija, Prancūzija, SSRS, Vokietija, Italija, Japonija ir JAV. 1945 m. Vokietija ir Japonija patyrė visišką pralaimėjimą ir besąlygiškai kapituliavo. Po karo Italija prarado didžiosios valstybės statusą. Amerikiečių okukuota Japonija ir į keturias okupacines zonas padalyta Vokietija taip pat nustojo buvusios didžiosiomis valstybėmis.
Prancūzija tarp nugalėtojų atsidūrė tik dėl SSRS ir Didžiosios Britanijos pergalių. Tačiau jos prestižas buvo smukęs, karinė galia sumenkusi, ūkis nuniokotas.
Iš pirmo žvilgsnio Didžiosios Britanijos padėtis atrodė kur kas geresnė: ji laimėjo vieną iš sunkiausių karų savo istorijoje, atlaikė Vokietijos spaudimą 1940-1941 m., kai Prancūzija buvo sutriuškinta, o SSRS dar nekariavo. Didžiojo Britanija lygiomis teisėmis su JAV ir SSRS vadovais sprendė svarbiausias karo ir pokario pasaulio tvarkos problemas. Ji turėjo didžiulę įtaką nekomunistiniam Pasipriešinimo judėjimui Europoje. Su ja siejo savo viltis Centrinės ir Pietryčių Europos politinės jėgos, norinčios įgyvendinti demokratiją. Tačiau milžiniškos karo išlaidos išsekino Didžiosios britanijos finansinius išteklius. Jos kolonijose stiprėjo tautinis judėjimas siekiant išsivaduoti iš svetimšalių valdžios ir sukurti nepriklausomas valstybes. Jau 1947 m. Didžioji Britanija prarado didžiausią koloniją Indiją, sparčiai silpnėjo jos pozicijos Artimuosiuose Rytuose. Kolonijinės imperijos irimas dar labiau sumenkino Didžiosios Britanijos reikšmę pasaulyje.
Po karo JAV ir SSRS imta vadinti supervalstybėmis. SSRS turėjo didžiulę karinę galią, jos daugelio milijonų kariuomenė pasibaigus karui buvo demobilizuota tik iš dalies. Sovietų armija stovėjo Vokietijos ir Austrijos rytinėse dalyse, Lenkojoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, taip pat Mandžiurijoje ir Šiaurės Korėjoje. Pirmaisiais pokario metais SSRS autoritetas pasaulyje buvo didelis, daugelyje šalių smarkiai išaugo komunistų partijų įtaka. Tačiau kare SSRS buvo patyrusi didesnių žmonių ir materialinių nuostolių negu visos kitos kariavusios valstybės kartu paėmus. SSRS gyvenimo sąlygos po karo buvo nepaprastai sunkios. 1946-1948 m. Ukrainoje, Moldavijoje ir daugelyje Rusijos sričių siautė baisus badas. Sovietų pramonė gamino daug ginklų, bet mažai ir prastos kokybės vartojimo reikmenų. Buvo nedidelė užsienio prekybos apimtis, nes SSRS nelabai turėjo ką parduoti, o už aukso atsargas svetur pirkti gyventojams būtinų prekių nenorėjo. Nepaisant sunkios ūkio padėties SSRS negailėjo lėšų atominiam ginklui kurti ir jau 1949 m. išbandė pirmąją atominę bombą.
JAV nuo karo beveik visiškai nenukentėjo. Atvirkščiai, ji padidino ne tik ginklų, bet ir vartojimo reikmenų gamybą bei eksportą. Seni konkurentai buvo nusilpninti, amerikiečiams atvivėrė beveik viso pasaulio rinkos. JAV turėjo daugiau aukso atsargų nei visos kitos Vakarų šalys kartu paėmus. Niujorkas galutinai tapo finansinio pasaulio centru. Karo ir pokario metais JAV dar labiau pranoko kitas šalis technikos lygiu. Joje anksčiausiai (1945 m.) buvo sukurta atominė bomba, 1946 m. - pirmasis kompiuteris, 1948 - tranzistorius. Didelė buvo JAV karinė galia. Nors amerikiečiai kariuomenę iš Europos pradėjo išvesti ir demobilizuoti jau 1945 m. vasarą ir jos armija labai sumažėjo, tačiau ji turėjo galingiausią pasaulyje aviaciją bei jūrų laivyną su daugybe karinių bazių įvairiuose žemynuose ir vienintelė - atominį ginklą. Taigi, JAV ekonomiškai ir techniškai buvo kur kas pajėgesnė už SSRS. Dviejų supervalstybių varžybose ekonominis veiksnys pasirodė ne mažiau reikšmingas nei karinis.
Taikos sutartys
Potsdamo konferencijos nutarimu taikos sutartis su Vokietijos sąjungininkėmis - Italija, Rumunija, Vengrija, Bulgarija, Suomija - turėjo rengti "didžiosios trejukės" ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų pasitarimai.
1946 m. vasarą ir rudenį Paryžiuje vyko Taikos konferencija. 1947 m. vasario mėnesį buvo pasirašytos taikos sutartys. Tačiau jos nedaug tepakeitė Europos politinį žemėlapį. Buvo atkurtos Vengrijos ir Suomijos prieškario sienos. Tiesa, Suomijos sienos atkurtos tos, kurios buvo nustatytos 1940 m. kovo mėnesį taikos sutartimi su SSRS ir ji dar neteko nedidelės Petsamo (Pečengos) srities ir drauge išėjimo į Barenco jūrą. Buvo pripažinti Bulgarijos sienos su Rumunija 1940 m. pakeitimai pirmosios naudai. Jugoslavijai atiteko beveik 9 tūkst. kvadratinių kilometrų Italijos teritorijos.
1947 m. Paryžiaus taikos sutartys nustatė penkių valstybių ginklavimosi apsiribojimus, bet po kelerių metų jų laikėsi tik Suomija, Italija tapo Vakarų karinio bloko nare, o Vengrija, Bulgarija ir Rumunija - SSRS sąjungininkėmis. Daug sudėtingesnis buvo taikos sutarties su Austrija, o ypač su Vokietija klausimas. Jis virto viena opiausių tarptautinės politikos problemų.
1946 m. vasarą ir rudenį Paryžiuje vyko Taikos konferencija. 1947 m. vasario mėnesį buvo pasirašytos taikos sutartys. Tačiau jos nedaug tepakeitė Europos politinį žemėlapį. Buvo atkurtos Vengrijos ir Suomijos prieškario sienos. Tiesa, Suomijos sienos atkurtos tos, kurios buvo nustatytos 1940 m. kovo mėnesį taikos sutartimi su SSRS ir ji dar neteko nedidelės Petsamo (Pečengos) srities ir drauge išėjimo į Barenco jūrą. Buvo pripažinti Bulgarijos sienos su Rumunija 1940 m. pakeitimai pirmosios naudai. Jugoslavijai atiteko beveik 9 tūkst. kvadratinių kilometrų Italijos teritorijos.
1947 m. Paryžiaus taikos sutartys nustatė penkių valstybių ginklavimosi apsiribojimus, bet po kelerių metų jų laikėsi tik Suomija, Italija tapo Vakarų karinio bloko nare, o Vengrija, Bulgarija ir Rumunija - SSRS sąjungininkėmis. Daug sudėtingesnis buvo taikos sutarties su Austrija, o ypač su Vokietija klausimas. Jis virto viena opiausių tarptautinės politikos problemų.
Pasikeitimai pasaulio politiniame žemėlapyje
Iš pagrindų pasikeitė Vidurio ir Rytų Europos politinis žemėlapis. Keletas šalių, kurios karo metais nustojo egzistuoti - Lenkija, Austrija ir Jugoslavija - dabar vėl atsirado. Daugiausia laimėjo SSRS. Ji iš naujo aneksavo tris Baltijos valstybes - Lietuvą, Latviją, Estiją, aneksavo dalį Rytų Prūsijos, iš Suomijos atėmė Petsamo rajoną ir dalį Karelijos sąsmaukos, iš Čekoslovakijos - Užkarpatę, iš Rumunijos - Besarabiją ir dalį Bukovinos. 1939 m. rugsėjį, susitarusi su Vokietija, SSRS buvo okupavusi rytų Lenkiją. Šia teritoriją karo metu ji prarado, bet 1944 m. vėl užėmė. Lenkijai buvo atlyginta dideliais Vokietijos pkotais iki pat Oderio ir Neisės upių.
Laikantis karo pabaigoje pasiekto susitarimo, Vokietija ir Austrija buvo padalytos į okupacines zonas. Rusai kontroliavo rytines sritis: Saksoniją, Tiuringiją, Brandenburgą ir Meklenburgą. Britai perėmė dalį Reinlando, Rūrą, Žemutinę saksoniją ir Šiaurės Vokietiją. Amerikiečių ir prancūzų zonos buvo Vokietijos pietuose. Berlynas, atsidūręs sovietinėje zonoje, taip pat buvo padalytas į keturis sektorius.
Po Antrojo pasaulinio karo į etninius sumetimus bemaž neatsižvelgta. Niekam nerūpėjo, ko nori vietiniai gyventojai. Svarbiausias buvo jėgų pusiausvyros, Vakarų ir Rytų santykių motyvas. Paaiškėjo, kad SSRS turėsianti lemiamą įtaką visai Rytų Europai.
Po karo SSRS, Lenkija, Jugoslavija, Rumunija, Čekoslovakija ir Vengrija pasirašė susitarimus pasikeisti tautinėmis mažumomis. Tai sukėlė naujas migracijos bangas Rytų Europoje. Šios migracijos pakeitė Vidurio ir Rytų Europosetninį žemėlapį. Naująją Vokietiją užgriuvo neregėto masto persikėlėlių problema - daugiau kaip 10 mln. atvykėlių. Palyginti mažai žmonių išvyko už vandenyno, daugiausia į JAV ir Australiją.
Karas suardė tradicinę Europos jėgų pusiausvyrą: Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir kitos Europos šalys smarkiai nusilpo ir tapo priklausomos nuo JAV paramos. Senąją Europos pusiausvyrą pakeitė pasaulinė tarp Amerikos ir SSRS. Žemyno likimą dabar lėmė Maskva ir Vašingtonas.
Laikantis karo pabaigoje pasiekto susitarimo, Vokietija ir Austrija buvo padalytos į okupacines zonas. Rusai kontroliavo rytines sritis: Saksoniją, Tiuringiją, Brandenburgą ir Meklenburgą. Britai perėmė dalį Reinlando, Rūrą, Žemutinę saksoniją ir Šiaurės Vokietiją. Amerikiečių ir prancūzų zonos buvo Vokietijos pietuose. Berlynas, atsidūręs sovietinėje zonoje, taip pat buvo padalytas į keturis sektorius.
Po Antrojo pasaulinio karo į etninius sumetimus bemaž neatsižvelgta. Niekam nerūpėjo, ko nori vietiniai gyventojai. Svarbiausias buvo jėgų pusiausvyros, Vakarų ir Rytų santykių motyvas. Paaiškėjo, kad SSRS turėsianti lemiamą įtaką visai Rytų Europai.
Po karo SSRS, Lenkija, Jugoslavija, Rumunija, Čekoslovakija ir Vengrija pasirašė susitarimus pasikeisti tautinėmis mažumomis. Tai sukėlė naujas migracijos bangas Rytų Europoje. Šios migracijos pakeitė Vidurio ir Rytų Europosetninį žemėlapį. Naująją Vokietiją užgriuvo neregėto masto persikėlėlių problema - daugiau kaip 10 mln. atvykėlių. Palyginti mažai žmonių išvyko už vandenyno, daugiausia į JAV ir Australiją.
Karas suardė tradicinę Europos jėgų pusiausvyrą: Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ir kitos Europos šalys smarkiai nusilpo ir tapo priklausomos nuo JAV paramos. Senąją Europos pusiausvyrą pakeitė pasaulinė tarp Amerikos ir SSRS. Žemyno likimą dabar lėmė Maskva ir Vašingtonas.